Kraičių skrynia

Senovėje skrynios buvo perkamos. Dirbo jas tik tie, kurie mokėjo tai dirbti. Buvo tokių amatininkų, kurie iš skrynių dirbimo pragyvendavo. Jie dirbdavo pagal užsakymą arba veždavo į jomarkus.

Skrynias ūkininkai pirkdavo per muges sausio mėnesį. Jomarkuose būdavo įvairaus dydžio skrynių – didesnių ir mažesnių, dažytų ir išgražintų su kvietkomis (gėlėmis – aut. p.). Būdavo ir baltų, nedažytų skrynių. Tos – pigesnės. Kas turėdavo didesnį kraitį, tas ir skrynią didesnę pirkdavo. Skrynios daugiausia buvo dažytos rudai ir mėlynai. Spalva kokios nors reikšmės neturėjo. Pirko tokią, kam kokia patikdavo. Ant skrynių šonų ir viršaus daugiausia būdavo nupaišytos kvietkos. Tarp kvietkų būdavo nupaišoma pora balandžių. Balandžiai reiškė jaunųjų meilę arba linksmą gyvenimą. Buvo ūkininkų, kurie savo dukterims patys padirbdavo skrynias.

Prieš 80 metų, mano mamai kraitinę skrynią, buvo padirbęs jos tėvas. Skrynia ir dabar tebestovi mano namuose, alsuoja praeitimi ir savo buvimu primena man senelį…

Kraičio krovimo tradicijos mūsuose išnyko, dukterų Dievulis nedavė, bet turiu sūnų, kuris neabejingas istoriniam paveldui. Paprašė manęs, kad savo rankomis pagaminčiau nedidelę skrynelę istoriškai vertingų daiktelių, albumų, dokumentų saugojimui. Su entuziazmu ėmiausi šio darbo. Žinant, kad šis mano rankdarbis taps vertingu daiktu ne tik sūnaus šeimai, bet liks anūkams, proanūkiams – entuziazmas padvigubėjo.

Po kurio laiko štai kas gavosi:


Pateiktose nuotraukose matote, kaip kraičių skrynelė pasipuošė audėjos išausta tautine juosta, prieš ją padovanojant. Gaminys labai pagyvėjo, kai uždėjau kalvio rankų darbo rankenėles ir skląstį.